Mes esam tauta, nuo seno laikiusi rankose kaplį ir maistą bandžiusi augintis pati. Nors istorikai ir teigia, kad senieji Lietuvos teritorijos gyventojai pagrinde buvo medžiotojai ir rinkėjai, o žemdirbystė atslinko jau gerokai po ledynmečio iš pietų – pietryčių. Bet juk ir aštuoni ar dešimt tūkstančių metų – tikrai pakankamas laiko tarpas priprasti prie kaplio, prie žemės, prie savo užsiauginto maisto. Ir pastaruosius porą dešimtmečių vis labiau pasireiškia specializacija. Ūkiai didėja, intensyvėja, derliai auga, ir vienas ūkininkas gali pamaitinti kokį gerą pusšimtį ar visą šimtą biuro kėdžių trynėjų ir akių varvintojų.
Kaplio laikų palikimas dabartinėje visuomenėje – vis dar populiarūs kolektyviniai sodai. Tiesa, jų lankytojai ir kapstytojai jau pagrinde vyresnio amžiaus žmonės, bet yra ir jaunų entuziastų. O jaunus entuziastus išduoda bent jau šiltnamiai, dygstantys prie naujos statybos individualių namų ir, bent jau skelbimuose, kainuojantys apie tūkstantį eurų. Pripažinkime, tokios sumos dėl kelių pomidorų dar tikrai ne lietuviškai pensijai. Net jauni žmonės dažnai nori turėti savo. Savo juk ir skaniau, ir, tikėtina, sveikiau. Ir laiko praleidimo būdas, grįžus namo po darbo ir nenorint toliau leisti laiko prie pabodusio kompiuterio. Pomidorų auginimas – populiariausias užsiėmimas, kalbant apie daržininkystę jaunų šeimų aplinkoje.
Tad taip lengvai nepaliekame savo protėvių įpročių. Nors iki natūrinio ūkio dar toli, bet bent porą mėnesių turėti savo daržovių ir jomis pasidžiaugti linkęs ne vienas. O tikrasis žemės ūkis, maitinantis miestų Lietuvą ir dar vaišinantis aplinkines valstybes, pas mus gana sėkmingai gyvuoja. Ūkiai, tiek žemdirbystės, tiek gyvulininkystės stambėja jau trečia dešimtmetį. Technika irgi vis gerėja, stambiems ūkininkams šimtą tūkstančių kainuojantis traktorius – nebe kažkokia svajonė, o kasdienybė. Trąšos taip pat vis lengviau prieinamos, tiek ūkininkui, tiek augalams, pesticidai gerokai draugiškesni aplinkai. O kur garsiosios išmokos, ant kojų pastatančios jaunuosius ūkininkus, akcizo lengvatos, papildančios jų traktorius dyzelinu, ir entuziazmas, žadinantys ketvirtą valandą ryto ir nešantys burgzti į laukus. Sąlygos ūkininkauti Lietuvoje išties neblogos, apleistų žemių daug, jų ir pirkimas, ir nuoma tebe kainuoja išties nedaug.
Taip ir balansuojam tarp didžiulių ūkininkų laukų, kurių kombainas nespėja apvažiuoti per keliolika valandų trunkančią dieną, ir mažų, vos kelis kvadratinius metrus turinčių šiltnamių, užauginančių porą kibirų pomidorų salotoms ir dar kokį vieną draugams išdalinti. Paradoksalu, tačiau vis tiek labai daug suvalgome ir lenkiškų, ir olandiškų, ir ispaniškų daržovių, gausiai pateikiamų mūsų prekybos centruose. Gal vis tik ne toks ir konkurencingas tas mūsų žemės ūkis..
‹
›
×
