Faras – Algarvės provincijos sostinė, didžiausias regiono miestas, kuriame yra vienintelis Algarvės pakrantėje tarptautinis aerouostas, kasmet aptarnaujantis maždaug 5 milijonus keleivių. Faro miestas – kelionės į Algarvę pradžia, o daugeliui poilsiautojų tik tarpinė stotelė, iš kur vykstama į pasirinktą kurortą. Tačiau tie, kurie pasidairo atidžiau, atranda Fare daug įdomaus.
Faro gyventojų skaičius nesiekia 50 tūkstančių. 1755 m. įvykęs Lisabonos žemės drebėjimas sugriovė ir sugadino daug istorinių pastatų, tačiau išlikusieji byloja apie romėnų ir arabų laikotarpius miesto istorijoje. Iš Šiaurės Afrikos į Pirėnų pusiasalį įsiveržę maurai net penkis šimtmečius (712 — 1249) šeimininkavo mieste, tuo metu vadintame Osonoba. Valdant maurams, Faras klestėjo ir tapo judriu prekybos uostu. Vėliau Farą iš maurų atkariavo Portugalija. Nors nuo maurų laikų praėjo šimtmečiai, jų pėdsakas mieste vis dar jaučiamas – pastatų ypatumuose, tradicinių amatų ornamentikoje, vietinių gyventojų papročiuose ir gaminamuose patiekaluose.
Faro centras patogus vaikščioti pėsčiomis. Išlikę senamiestį supusios romėnų sienos fragmentai, o į senamiestį (Cidade Velha), kurį vietiniai vadina „vidiniu miestu“, veda vartai Arco da Vila. Vartų viduje yra XI amžiaus Arabiškasis portalas – seniausi visoje Portugalijoje geležiniai vartai, saugoję įėjimą į miestą. Nuo vartų į visas puses išsibarsto gatvelių labirintas. Įdomu jomis pasivaikščioti, kiekviename žingsnyje vis pamatant ką nors įdomaus, netikėto. Galiausiai visos gatvelės subėga į centrinę aikštę – Largo da Sé. Aikštės kairėje – miesto rotušė (câmara municipal), dešinėje vyskupo rūmai (Paço Episcopal), o tiesiai – Katedra (Sé Catedral), 1251 metais perstatyta iš šioje vietoje buvusios maurų mečetės, kuri, savo ruožtu stovėjo ant romėnų šventyklos pamatų. 1596 m. katedrą niokojo užkariautojai anglai, ji nukentėjo ir nuo 1755 m. žemės drebėjimo. Išliko originalus bokštas ir kelios koplyčios, o kita dalis buvo atstatyta, todėl čia persipina gotikos, renesanso ir baroko elementai. Katedros puošmena – XVIII amžiaus baroko vargonai, kurių puošyboje galima pastebėti kiniškų motyvų. Verta užkopti į ant stogo esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios gražiai atsiveria senamiesčio stogų ir bokštų panorama (ant kai kurių bokštų lizdus susikrovė gandrai), ir tolumoje mėlynuojanti jūra.
XVIII amžiaus vyskupo rūmai šiuo metu nėra atviri lankytojams, tačiau žavi įdomia stogo konstrukcija ir ranka tapytų plytelių dekoru, vadinamu azulejos. Pietinėje aikštės dalyje yra nedideli XV amžiaus vartai, vadinami Arco da Porta Nova, vedantys link prieplaukos.
Greta Katedros išdidžiai stūkso Convento de Nossa Senhora da Assunção, 1543 m įkurto vienuolyno pastatas. Jame yra Miesto muziejus (Museu Municipal), kuriame saugomi archeologiniai radiniai. Vienas įdomesnių eksponatų – dešimties metrų ilgio romėnų mozaikos fragmentas, vaizduojantis Neptūną, apsuptą keturių vėjų. Mozaika rasta tiesiant geležinkelį.
Netoli aikštės – Meno galerija, kurioje rengiamos vietinių ir svetimšalių dailininkų parodos.
Senamiestį palikti galima išėjus per viduramžius menančius Arco de Repouso vartus. Už jų Dono Afonso III aikštėje stovi paminklas karaliui, 1249 metais atkovojusiam Faro miestą iš maurų.
Šiaurinėje Faro dalyje yra keisčiausia miesto bažnyčia – Igreja de Nossa Senhora do Carmo. Dviejų bokštų barokinė bažnyčia buvo pastatyta 1719 metais – Portugalijos ir Algarvės karalius Jonas V (João V) statybas finansavo Brazilijos auksu. Fasadas buvo atnaujintas po 1755 m. žemės drebėjimo. Bažnyčios vidus puoštas paauksuotomis baroko stiliaus puošmenomis. Tačiau didžiausias turistų traukos centras yra ne pačioje bažnyčioje, bet už jos. 1826 metais prie bažnyčios pristatyta Kaulų koplyčia, į kurios sienas įmūryta 1200 karmelitų vienuolių skeletų. Šiurpokas paminklas mirčiai, primenantis apie būties laikinumą atsirado iš praktinių sumetimų. Vienuolyno kapinėse pradėjo trūkti vietos mirusiems vienuoliams laidoti, o karų ir epidemijų laikotarpiu naujo ploto kapinėms skirta nebuvo. Vienuoliai pradėjo iškasinėti seniau palaidotųjų kaulus, ir iš pradžių juos laikė vienuolyno rūsyje. Tačiau netrukus ir ten kaulams pritrūko vietos. Todėl buvo nuspręsta kaulus nuvalyti, išbalinti kalkėmis ir panaudoti statybai.
Visai greta yra daili šv. Petro bažnyčia (Igreja de Sao Pedro), itališku stiliumi puošta kolonomis. Po 1755 m. žemės drebėjimo šioje bažnyčioje išliko dauguma barokinio dekoro elementų ir pagrindinis altorius.
Netoli prieplaukos yra dar du nedideli muziejai. Kraštotyros muziejaus ekspozicija pasakoja apie Algarvės gyventojų buitį ir tradicinius amatus, o Jūrų muziejuje (Museu da Navegação) galima susipažinti su didžiųjų geografinių atradimų laikmečio laivų modeliais, tarp jų ir to, kuriuo 1524 m. į jūrų keliones išvyko portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas Vasco da Gama.
Algarvė – neabejotinai gražiausia kelionės į Portugaliją dalis. Ties Faro miesto pakrante apie 60 km driekiasi Ria Formosa gamtos parkas – tai kanalai, lagūnos, geltono smėlio paplūdimiai ir kopos. Artimiausias paplūdimys yra už 7 km Faro saloje (Ilha de Faro). Į jį galima patekti persikėlus keltu. Į vakarus nuo Faro yra kurorto zonos Quinta do Lago ir Vale de Lobo. Juose poilsiautojai randa viską, ko tik reikia nuostabiausioms atostogoms: prabangius viešbučius, teniso kortus, golfo laukus ir mokyklas, ir be abejo puikius paplūdimius, kur beveik visus metus šviečia saulė.
Iš Faro į Portugalijos sostinę Lisaboną galima nuvykti traukiniu arba autobusu. Kelionė trunka 4-6 valandas.