Kalbant apie darbą užsienyje, emigraciją ir geresnio gyvenimo paieškas, mintys dažniausiai sukasi apie Didžiąją Britaniją, kur kažkiek pažįstama kalba, arba apie Norvegiją, apie kurios atlyginimų dydžius tiesiog legendos sklando. Dažnai veltui pamirštamos kitos turtingesnės šalys, tokios kaip Danija, Švedija, Suomija. Priežastys paprastos – apie jas mažai informacijos, čia sunku rasti pažįstamų, galėsiančių padėti, o vykti dirbti tiesiog su agentūra nesinori.
Ir tos nepopuliariosios šalys pamirštamos dažniausiai veltui. Darbas Danijoje ar kitoje turtingesnėje šalyje gali atnešti ne ką mažesnius atlyginimus nei pamėgtame Londone ar Norvegijos žuvies fabrike, o pragyvenimo sąlygos dažnai gali būti geresnės ir net pigesnės. Tiesa, dažnu atveju Anglijoje ar Norvegijoje bandoma įsidarbinti savarankiškai ar pažįstamų pagalba, taip atsikratant įdarbinimo agentūrų jungo. O štai į kokią nepažįstamą Daniją keliauti savarankiškai tikrai rizikingiau. Na, nebent mokate kalbą ir esate pasiryžęs pakovoti dėl darbo vietos bei turite tam laiko.
Danijoje imigrantai iš įvairių šalių dažniausiai dirba žemės ūkyje. Na, arba su juo susijusioje apdirbimo pramonėje. Čia gausu ir braškynų, kurių laukai driekiasi Lietuvoje nesuvokiamus atstumus, labai išvystyta gyvulininkystės pramonė. Dažniausia čia atvyksta sezoniniai darbininkai, nelinkę sieti savo ateities su Danija. Jie intensyviai padirba kelis mėnesius, pasiima algą ir keliauja į Lietuvą, kur gali sėkmingai pragyventi net nedirbdami iki kito braškių sezono Danijos ūkiuose.
Tačiau įsidarbinti savarankiškai čia gerokai sunkiau. Ypač pirmą kartą. Dažniausiai darbas Danijoje randamas per įvairias įdarbinimo agentūras, kurių tikrai netrūksta. Deja, netrūksta ir apgavikų, žadančių daug darbo, didžiulius atlyginimus ir puikias darbo sąlygas. Ir kasmet dalis išvykstančiųjų vis įsivelia į tokias pinkles. Kartais ir darbą, ir apgyvendinimą jie gauna, tačiau net pusę savo algos tenka atiduoti agentūrai. Žinoma, vykstant kelis metus iš eilės į tą patį ūkį, darbas Danijoje yra tikrai puikus – žinote visus niuansus, nepermokate agentūroms, žinote kaip gyventi sąlyginai gerai ir nebrangiai ir kaip užsidirbti daugiau.
Kalbos mokėjimas, emigruojant nors trumpam į kokią nors valstybę – neabejotinas pranašumas. Net jei skelbime ir rašoma, jog kalba nebūtina, tačiau spėkite, kas gi turės pirmenybę, jei bus per daug kandidatų. Tikrai taip – nors kiek mokantis kalbą. Juolab, gebėjimas susikalbėti su darbdaviu ne tik atveria karjeros galimybes, bet ir suteikia šansą įsidarbinti tiesiogiai, be agentūros, taip sutaupant ne tik nemažą dalį savo algos, bet ir streso, neišvengiamo derybose su įdarbinimo agentūra.
