Lietuvoje iškilo kitų, ypač techniškų specialybių, reikmė. Be to, amatų reikalą kėlė ir rėmė draudžiamoji, vėliau ir atgautoji lietuviška spauda. Mokytis amatų ragino ir žymus Žemaitijos bei visos Lietuvos švietėjas ir blaivintojas (pats buvo ūkininko ir kalvio sūnus) vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Mūsų krašte gana turime artojų, šieno pjovėjų, bernų ir piemenų, bet maža turime amatininkų. Juk štai mūsų pačių parapijoje vos ne visi kalviai, kurpiai, siuvėjai, malūnininkai, dailidės, kailiadirbiai vien yra ar vokiečiai iš Prūsų, ar žydai, ar rusai ateiviai… Kodėl taip yra? – patetiškai klausė Valančius ir pats atsakė: Dėl to, jog patys it mulkiai nesugebame to padaryti… Argi mes esam taip neakyli, kad negalime išmokti to, ko išmoksta kilų šalių žmonės. Apskritai amatų reikšmę ir būtinybę jų mokytis kėlė ir atgautoji, ypač XX a. pradžios, lietuvių spauda. Amatų skleidimu rūpinosi žinomi mūsų tradicinės kultūros puoselėtojai -T.Daugirdas, P. ir J.Vileišiai, A.Smetona ir kiti to meto Lietuvos šviesuoliai. Jie atkakliai ragino lietuvius mokyti savo vaikus vienokio ar kitokio, ypač „pelningo”, amato. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo A.Endzinas, lietuviai valstiečiai, įsikibę į žemės ūkį, neskubėjo imtis amato. Jų vietą dažnai užimdavo miestelėnai ir ypač svetimtaučiai. Tik XIX a. pab.-XX a. pradžioje, o ypač po Pirmojo pasaulinio karo, kaip jau minėta, lietuviai vis dažniau ir drąsiau ėmėsi įvairių amatų, tarp jų – kalvystės ir šaltkalvystės, taip pat ir prekybos.
Daugelio Lietuvos vietovių gyventojai reikalavo leisti įsteigti įvairaus profilio amatų mokyklas. Pavyzdžiui, alytiškiai 1935 m. pageidavo 14-os naujų amatų mokyklų; tarp jų Merkinėje – skardininkų, o Seirijuose, matyt, iš tradicijos metalo apdirbimo. Beje, apie 1922 m. metalistų mokyklos prašė ir mano gimtasis Eržvilkas…
Nepriklausomybės metais, be privačių ir konfesinių amatų mokyklų tureklai, veikė ir valstybinės amatų mokyklos su metalistų skyriais. Pavyzdžiui, vien tik 1938-1939 m.m. valstybinėse amatų mokyklose metalo apdirbimo mokėsi 476 berniukai, o visose šelpiamose specialiose mokyklose – 304 jaunuoliai. Tokios mokyklos veikė beveik visuose didesniuose apskričių miestuose.
Po Pirmojo pasaulinio karo suintensyvėjus žemės ūkiui, arklių auginimui ir jų pardavimui tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Mažojoje Lietuvoje (o ypač Klaipėdos krašte) itin buvo susirūpinta arklių priežiūra ir tinkamu jų pakaustymu. Tokios taisyklingo arklių kaustymo mokyklos tarpukario Lietuvoje buvo dvi: Kaune kursai ir Klaipėdoje mokomoji arklių „pasegimo” kalvė (taip pat buvo organizuojami kursai). Abi šios arklių kaustymo (pasegimo) mokyklos turėjo konkrečias ir pakankamai išsamias programas (teorines ir praktines), taip pat gana griežtas mokymosi ir egzaminų laikymo taisykles. Kauno kursų vadovas, veterinarijos gyd. pik. lt. K.Mašanauskas buvo parengęs ir išleidęs specialų arklių kaustymo vadovėlį, kurio išėjo dvi laidos (1929 ir 1934), daugiau rasite mūsų bloge www.village.lt.