Kasmet rugsėjo 21-23 dienomis, kai diena susilygina su naktimi, švenčiamas rudens lygiadienis. Daugumoje Europos šalių lygiadienis laikomas ir vasaros pabaiga. Taip, taip, vakariečiai labai nustebs, kai jūs pasakysite, kad rugsėjis yra rudens mėnuo ir kad pas mus vasara baigiasi rugpjūčio 31 dieną. Juk dar yra trys vasaros savaitės – sakys jie, turėdami omenyje rugsėjo pabaigą, rudens lygiadienio šventę ir jiems labiau įprasto astronominio rudens pradžią. Net ir mūsų kaimyninėje Lenkijoje studentai po ilgų vasaros atostogų į universitetus grįžta tik nuo spalio pradžios, taigi, ir rudens semestras čia prasideda baigus švęsti lygiadienio šventę bei nakčiai tapus ilgesnei už dieną.
Kodėl toks svarbus Vakarų (o ir ne tik) kultūroje yra rudens lygiadienis? Ši su gamtos virsmu susijusi metų kalendoriaus šventė buvo pažymima nuo neatmenamų laikų. Nuo pat žemdirbystės atsiradimo ši data siejama su derliaus nuėmimo baigimu, su šiltojo sezono pabaiga ir su jo metu beveik visiems metams sukauptų gėrybių sumavimu, su trumpėjančiomis dienomis ir perėjimu į šaltąjį žiemos ir apmąstymų laiką. Antikinėje graikų mitologijoje gana svarbią vietą užima pasakojimas apie derlingumo deivės Demetros dukrą Persefonę, žmonėms paaiškinantis metų kaitą. Persefonės ir Demetros legenda yra gana plačiai žinoma. Tad, jei mėgstate senųjų pasakojimų keliones, Graikija nukels jus į senuosius Antikinių dievų laikus, minimus Homero epuose.
Senasis mitas apie Persefonę
Demetra ir Dzeusas turėjo be galo gražią dukterį. Ją nusižiūrėjo požemių dievas Hadas ir vieną kartą, kai ji lankoje skynė gėles, pasigrobė ir nusitempė ją į savo požemių valdas. Demetra visur ieškojo savo dukters, be galo liūdėjo jos, tad žemėje ėmė nebederėti javai, medžiai nebevedė vaisių, gyvuliai – palikuonių. O Demetra yra žemės derlingumą globojanti deivė ir dėl tokio jos sielvarto visiems žmonėms ir žemei ėmė grėsti badas ir prapultis.
Tada įsikišo pats Dzeusas ir paliepė požemių dievui Hadui grąžinti jo dukterį į žemę. Tačiau paaiškėjo, kad per tą laiką Hadas sugebėjo įkalbėti Persefonę suvalgyti šešias granato sėklas. Šio vaisiaus sėklos yra laikomos santuokos ženklais, tad Hadas jau manė Persefonę pavertęs savo žmona. Galiausiai šis dievų konfliktas buvo išspręstas taip: Persefonė galinti grįžti į Žemę pas motiną tik šešiems mėnesiams, o atėjus rudeniui turės vėl keliauti pas savo vyrą Hadą į požemius. Persefonė sugrįžo į Žemę ir tada atėjo pirmasis pavasaris.
Iki dabar kiekvieną pavasarį derlių ir vaisingumą globojanti deivė Demetra džiaugiasi sugrįžusia dukra, leidžia atgimti ir suvešėti viskam, kas gyva, bet atėjus rudens lygiadieniui mylima duktė vis turi sugrįžti pas savo vyrą į požemius ir dėl to motina Demetra vėl ima liūdėti ir Žemėje visa kas gyva vėlei apmiršta, šviesa pasitraukia, ateina žiema ir sąstingio metas.
Deivės Persefonės garbinimas
Įdomu yra ir tai, kad antikinėje mitologijoje Persefonė ir Hadas yra vienintelė dieviškoji pora, kuri neturėjo palikuonių – vaikų požemių karalystėje jie nesusilaukė. Persefonė iki patekdama pas Hadą buvo vadinama tiesiog Kora, t. y. Mergele. Ir vėliau išsivystęs jos kultas vengė ją vadinti šiuo nauju požemių karalystės vardu. Ji buvo tiesiog Kora, jos simbolis buvo grūdas – paslaptinga jėga, kuri patekusi į žemę po kiek laiko atgimsta nauja gyvybe. Ši deivė kasmet sugeba nusileisti į mirties karalystę ir pavasarį vėl sugrįžti gyventi iš naujo.
Kretos saloje, maždaug 1700–1500 metų prieš mūsų erą buvo labai paplitęs bevardės mergelės (Koros) kultas, kurios vardu niekas vadinti nedrįso, nes ji buvo laikoma ir mirties karaliene. Turistaujant taip vadinamoje kontinentinėje Graikijoje galima poilsinės kelionės metu apsilankyti Elefsina mieste (Eleusis), kur senais laikais buvo švenčiamos bene geriausiai iki mūsų dienų žinomos misterijos, skirtos slaptam deivės Persefonės prisikėlimo kultui. Deivė Persefonė yra minima Homero epuose ir jos kultas yra senesnis už Antikos laikus, atėjęs iš bronzos amžiaus Mikėnų kultūros.
Rudens lygiadienio šventė
Ši šventė tampa vis populiaresnė. Jos tradicijas Vakarų Europoje, ypač Britanijoje, stengiasi atgaivinti neopagonys ir senųjų ikikrikščioniškų tradicijų puoselėtojai. Čia ši šventė vadinama Mabon diena. Lietuvoje rudens lygiadienis taip pat pavadintas ir Baltų vienybės diena, prisimenant senąsias, išnykusias mums giminingas tautas.
Ir nors gyvename ne Japonijoje, kur rudens lygiadienis yra nedarbo diena (tą dieną ir Kinijoje bei kaimyninėse šalyse yra švenčiama Mėnulio, dar vadinama ir padėkos ar derliaus šventė), tačiau galime susiorganizuoti keliones savaitgaliui ir taip paminėti šią gražią metų kalendoriaus šventę. O įsigilinus į metų kaitos prasmę ir ilgėjantys rudens vakarai nebeatrodys tokie niūrūs.
Beje, vienaip ar kitaip rudens lygiadienis yra pažymimas visame pasaulyje. Tiesa, gyvenantiems arčiau pusiaujo dienos trukmė metų eigoje beveik nesikeičia. Jie nežino, nei kas tai yra ilgėjantys vakarai, nei šviesiosios naktys. O pietų pusrutulio, pavyzdžiui, Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojams šiuo metu kaip tik prasideda pavasaris. Jie jo sulaukia kaip tik atėjus lygiadieniui rugsėjo mėnesį.
Parengė Vita Račkauskaitė
