Piratai visais laikais keldavo tiek siaubą, tiek susižavėjimą. Šiais laikais žodis “piratai” turbūt pirmiausia asocijuojasi su populiariais visame pasaulyje meniniais filmais, pavyzdžiui, “Karibų piratų” saga. Todėl daugeliui piratai kelia pagarbų susižavėjimą ir atrodo romantiškai. Šiuose filmuose piratai heroizuojami, pateikiami jų gerieji bruožai ir mažai dėmesio skiriama tam, jog iš esmės jie – nusikaltėliai. Piratų populiarumą parodo ir vaikų prekės, kurių lentynose dažnai rasime piratų atributikos – kardų, akių raiščių, dryžuotų drabužių. Be to, vaikams nesunku persirengti piratais – užtenka ilgų batų, palaidinės, kartoninio kardo. Išradingesnių vaikų namuose vyksta ir vėliavų gamyba – juodame audekle tereikia nupiešti kaukolę su dviem sukryžiuotais kaulais apačioje ir jau turime visame pasaulyje atpažįstamą piratų vėliavą.
Deja, filmai ir jų mėgdžiojami vaikų žaidimai yra niekis palyginti su tikrąja piratų realybe. Vargu piratų klestėjimo laikais gyvenę žmonės galėtų pasakyti apie piratus ką nors gero. Tikroji piratų vėliavų gamyba vyko ne namuose, o jau užgrobtuose laivuose, kur buvo nukeliama tikroji laivo vėliava ir pakabinama juoda. Žiaurus likimas laukdavo tų, kurių laivą užgrobdavo. Paprastai aukščiausio rango jūrininkus piratai pasiųsdavo nuo lieptelio į jūrą ar vandenyną, kur jų laukdavo tik mirtis. Žemesnio rango jūrininkai dažnai likdavo kaip padėjėjai piratams tol, kol pasipriešindavo arba laivas tapdavo nebereikalingas ir visa likusi įgula būdavo išžudoma. Pabėgdavo tik nedaugelis, pagalbos sulaukti būdavo taip pat neįmanoma – susisiekti atviruose vandenyse sudėtinga. O ir susisiekus vargu ar daugelis sutikdavo padėti – nebent turėdavo ryškią ginklų bei žmonių persvarą. Namuose jūrininkų laukiančios žmonos ir vaikai net neturėdavo kur uždegti žvakutės negrįžusiam iš jūros. Tuo tarpu piratai grobė, plėšė ir žudė be perstojo. Jokios romantikos čia negalėjo būti.
Piratavimo populiarumas atskleidžia ir ryškią Naujųju istorinių laikų problemą – vargingą paprastų žmonių gyvenimą. Jūrinės valstybės skirdavo milžiniškas lėšas laivų statybai, vykdavo į kolonijinius žygius, o paprasti valstiečiai skurdo ir mirė nuo ligų bei bado. Nenuostabu, jog brangių prekių, kurios dažniausiai buvo skirtos turtingiesiems, prikimšti laivai masino tuos, kurie dažnai neturėjo duonos kąsnio.
Nors mūsų amžiuje išspręstos didžiausios ligų bei bado problemos, tačiau atskirtis ir skurdas vis dar nenugalėti. Todėl piratavimas neišnyko. Dažnai gridime apie piratų atakas Somalio įlankoje. Vargu ar šiuolaikiniai piratai užsiima vėliavų gamyba ir rišasi raiščius ant akies – kovos vyksta pasitelkiant brangias šiuolaikines technologijas ir apgaulingus manevrus. Tačiau įsiveržimas į užgrobiamą laivą vis dar vyksta taip pat, kaip senais laikais. Ir greičiausiai šis reiškinys neišnyks tol, kol pasaulyje neišnyks atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų.
