Daugelis be karštos kavos puodelio neįsivaizduoja savo ryto. Tačiau spartus gyvenimo tempas lemia, jog ramus šio tonizuojančio gėrimo gurkšnojimas tampa kone savaitgalio prabanga. Įprastą darbo dienos rytą, kai laikrodis nenumaldomai tiksi, o darbų laukia marios, dažnas iš mūsų minutėlei stabtelime prie kavos aparatų. Su malonumu kavą išgeriame, o puodelį tiesiog išmetame. Juk tai – vienkartiniai puodeliai, kurių daugiau nebepanaudosi. Tačiau ar kada susimąstėte, iš ko šie pagaminti ir kaip toks nekaltas rytinis ritualas prisideda prie masinės aplinkos taršos?
Vienkartiniai puodeliai, gaminami iš ekologiškų, greitai yrančių medžiagų – pasirinkimas žmonių, galvojančių ne tik apie save, bet ir aplinkinius. Pastarieji, kaip ir daugkartiniai puodeliai, yra gana draugiška alternatyva plastikui. Deja, ne kiekvienas mūsų specialiai domisi, ar būtent tas pardavėjas, kurio kava ar, pavyzdžiui, maistu išsinešimui dažniausiai mėgaujamasi, savo produkcijai naudoja ekologiškas pakuotes.
Vienkartinis puodelis, iš pažiūros atrodantis gana nekaltas, savo sudėtyje turi maždaug 5 proc. plastiko. Pastrieji ne tik neperdirbami kaip popierius, bet yra neretai sudeginami ar tiesiog begėdiškai išmetami į vandenį, kur ir pradeda savo taršos kelią. Ta pati tendencija galioja ir vienkartiniams plastikiniams maišeliams. Statistinis europietis per vienus metu sunaudoja maždaug 200 maišelių. Šių atliekos, skleisdamos kenksmingas medžiagas, aplinkoje išbūna apie 400 metų.
Tiesa, džiuginti turi augantis žmonių sąmoningumas. Pamažu imame galvoti ne tik apie save, bet ir kitus bei žmonijos ateitį apskritai. Vienkartiniai puodeliai gali būti pakeičiami daugkartiniais (šių dizainas, beje, gali būti labai stilingas) arba, kaip minėta, pastarieji gali būti gaminami iš ekologiškų, mažiau taršių medžiagų. Sunku tikėtis, jog žmogus ko nors atsisakys vien dėl kažkokios hipotetinės žalos (aplinkos tarša bei su tuo susiję padariniai dažnai atrodo kažkas tolimo ir neapčiuopiamo), tačiau lengvai prieinama ekologiškesnė alternatyva vilioja daugelį.
Yra vilties, jog taršos mažinimas ilgainiui taps ne tik teorinių diskusijų ar politikų, norinčių patekti į valdžią, priešrinkiminiais pažadais. Jei kiekvieno mūsų priimami kasdieniai sprendimai bus kiek įmanoma „žalesni“, tikėtina, jog ateities kartos dar galės džiaugtis švaresniu pasauliu.
